2007 Kovas, 7 d, Trečiadienis
Vakar sužinojau, kad mūsų ciuciukas Bariukas iškeliavo su kurmiais šachmatais žaisti… Rodos maras pakirto…
Atrodo ir įkyrus buvo, ir durnokas, lįsdavo kur nereikia ir kada nereikia, lodavo kai jam užeidavo… bet vistiek gaila… Atrodo ir retokai būdavau namie, kad būčiau labai jau jį pamilęs, bet vat gaila ciuciuko ir tiek. Net pagalvojau, kad galėjau su juo daugiau pažaist ar daugiau jam dėmesio parodyt kai paskutinį kartą buvau namie… (visai kaip žmogui mirus toks sąžinės balselis prabilo…)
Matyt tas natūralus šunų džiaugsmas pasitinkant grįžtantį ar besąlyginis bendravimas pakeri. Įdomu kada kitas kiemšikiukas atsiras namie?
2006 Rugsėjis, 14 d, Ketvirtadienis
Šiandien iš pat ryto “apturėjau” tokį pokalbį, kuris visą likusią dieną man gadino nervus :) Gavau velnių už tai, kad neatlikau kas man pagal pareigas lyg ir priklauso…t.y. išeidamas nepažiūrėjau ar vieno kabineto langas (II aukšte) yra uždarytas. Bet esmė tame, kad rytoj yra paskutinė mano darbo diena, o priekaištų gavau iš žmogaus, kuriam ne kartą esu padėjęs susitvarkyti dalykus, man pagal pareigas visai nepriklausančius. Vat ir bandžiau visą likusią dieną suprasti, kodėl negalima buvo tiesiog patylėti? Pats pasakymas mano darbo kokybei vistiek jau nebebūtų atsiliepęs, tai kam iš viso beaiškinti? Kad parodyti savo tariamą svarbumą, viršenybę? Kitokie variantai nešauna galvon…
Ech… liūdna ir tiek…
P.S. kątik virš namo praskrido oro balionas :)
